ribūlis

ribū̃lis sm. (2) Dg, ribùlis (2) 1. ritinis, skritė: Vaikai ribinėja ribū̃lį Prl. Antanas ir Petras nuėjo ribulio straigyti (ridinėti) Vrn. Kiaulės (toks žaidimas) varikas stengiasi įvaryti pro žaidėjus kiaulę į tvartą, o žaidėjai jam trukdo – savo lazdomis atmuša varomą ribulį rš. Atpjaukit keturis ribūlius, padarysim vaikam vežimuką Alv. Baltas ribulėlis per stalą ribavo, slauna mano giminėlė namo išvažiavo LTR(Vlk). 2. ppr. pl. staklių skridinys, skrystis: Ribuliùkai – an jų nytys vaikščioja Onš.